Nematomo vizualizavimas

XX amžius laikomas simbolių gimimo (atsiradimo) amžiumi. Kiekvienas, žvelgdamas į pacifiką , svastiką ar raudoną penkiakampę žvaigždę, perskaito didelį kiekį informacijos, kurį vienaip ar kitaip galima būtų aprašyti keliais tomais .

Simboliai egzistavo ir anksčiau. Kaip pavyzdžiai - nukryžiavimas, pusmėnulis ar mogendovidas (Magen Davidas) ar miestų, giminių ir karalių namų herbai. Skirtumas tik toks, kad tai buvo labai ribotas skaičiumi religinių ir pasaulėtinių simbolių rinkinys. Pirmą žingsnį link „visko simbolizavimo“ 1830 žengė Delakrua , simbolizavęs prancūzų revoliuciją ir laisvę.

Pramoninė revoliucija ir reklama per paskutinius du amžius išplatino simbolizmą praktiškai beveik visose žmogaus gyvenimo srityse. Matydami tris juosteles ar sparno potepį ant sportinių batelių, mes iš karto perskaitome būdingas charakteristikas ir kokybę. Matydamas emblemą ant mašinos gaubto, mes jau gana tiksliai galim įsivaizduoti automobilio charakteristiką. Vėliavos, pvz., JAV, tai daugiau simbolis , o ne valstybinis atributas, kaip ir dolerio ženklas. Darbas su nematomumu persmelkia visas 20 amžiaus gyvenimo sritis, pradedant nuo Freido „pasąmonės“ ir baigiant kvantine fizika arba atomo struktūra.

20 amžiaus vaizduojamajame mene vyko tie patys procesai - nematomo vizualizavimas. Ir simboliai jo pavaizdavimui. Ypač tai pastebima plakatuose ir karikatūrose - pagrindinėse 20 a.vizualizavimo kryptyse, po reklamos.

Ir jei plakatai atvaizduodavo kokius tai kvietimus, raginimus, o karikatūra- užmaskuotas ydas ir mintis, - tai reklama vizualizavo sėkmę ir gerbūvį.

Jei 20 amžius simbolius atsiradimo amžius, tai 21 a.- simbolių amžius.

Vienu iš šiuolaikinų dailininkų, subtiliai pajutusiu šiuos pasikeitimus yra Tatjana Sokolova.

Štai ką sako pati dailininkė “Šiuolaikiniai žmonės nenori skaityti. Tam jie neturi laiko. Jie daugiausiai peržiūri paveikslėlius facebooke ar Istargamoje. Video pagreitintu rėžimu. reklamą.Dažnai ir aš panaudoju tuos pačius plakatinius dažus, kad patraukti savo žiūrovo dėmesį. Ironiški, kartais rėkiantys paveikslai - savotiškas šaksmas žmogaus protui, raktelis, kad pradėtų suktis sraigteliai“.

Pažvelgsim į jos paveikslus būtent šiuo rakursu. Pvz. "Smegenų kelionė".

Mes matome sąlyginę valtį sąlyginai bekraštėje jūroje ir dvejus žmonių smegenis, irkluojančius toje valtyje. Vienas iš meno kritikų kalbėjo apie šį paveikslėlį kaip eklektišką, nors ir juokingą ... Tačiau nepatyrę paprasti žmonės iškart įsivaizdavo jį kaip simbolį (ar plakatą, ar karikatūrą). Kelių Bulgarijos masinių informacijos priemonių atstovai momentaliai panaudojo šį paveikslą straipsniams apie protų nutekėjimą, imigrantai pamatė šiame paveiklse save, o laimingos šeimyninės poros - savos šeimos sukūrimą.

Ir vis šie trys sluoksniai ištikrųjų egzistuoja šiame paveiksle. tereikia turėti šiek tiek išminties, kad tai pamatyti.

Dailininkas puikiai supranta, kad šis simbolis amžinas. Todėl tai ne piešinys , o standartinis muziejinio formato paveikslas. Internete to, aišku, nesimato, bet svarbi dailininko mintis? ir kaip paveikslai gyvena ilgiau nei dailininkas, taip ir imigrantų, protų nutekėjimo ar laimingos šeimos sukūrimo problemos, abiem irkluojant vien kryptimi - amžinos. Dailininkas perteikė tai simbolio pagalba, suteikdamas kūriniui filosofinį atspalvį, užfiksuodamas šiuos klausimus, skatindamas žiūrovus grįžti prie šių klausimų, mąstyti apie juos.

Mes nesuvokiam simbolių tiesiogiai ir rimtai, skaitydami juos pusiau pasamonėje. Mums atrodo tai kažkas kasdieniško, kaip pvz. ratas. Vienok, reikia pagalvoti, koks talentingas buvo žmogus,padovanojęs mums tokį nuostabų dalyką - ratą.

Tikrai ne visi daiininko simboliai gali būti vienodai aiškūs arba lengvai suprantami. Lygiai taip pat ne visi nuskaito kriptovaliutų ar valstybių ar net tarptautinių organizacijų vėliavų simbolius. O verta. Suliedamas savo paveiksluose plakato lakoniškumą, karikatūros ironiją ir didžiosios tapybos filosofiją, Tatjana Sokolova vizualizuoja naują 21 amžiaus kalbą - simbolių kalbą.

Argi mes neaptarinėjam “sofos bulvyčių“ «couch potato» ir patys nepatenkam priklausomybėn nuo televizoriaus, kai grįžę iš darbo bukai sėdim ant sofos spaudydami kanalus? Argi mums ne patogu šioje sofos trobelėje? Kaip ir Tatjanos Sokolovos šeimyniniame portrete «In front of the TV (Family portrait)»

Ne visada simbolius lengva ir paparasta suvokti .Juk dauguma iš mūsų rimtai nesusimąsto apie tokių simbolių, kaip nukryžiavimas ar šešiakampė žvaigždė  (Magen Davidas) prasmę. Suprantamesnė nacionalinių vėliavų ir prekių ženklų simbolika mums irgi faktiškai neįsisąmoninama. O veltui.

Gyvenant simbolių epochoje, reiktų suprasti, ką jie reiškia,ką įprasmina ir simbolizuoja. Simbolių tapyba atrodo apgaulingai paprasta suvokime. paimkime pavyzdžiui Tatjanos paveikslą „Kelias“. Ką mes čia matome?

Nukryžiavimą? kelią su sankryža? kelio pasirinkimą? Kryžių,kurį šiame patriarchainiame pasaulyje kiekviena moteris turi nešti visą gyvenimą. O gal viskas kartu? Tame ir yra simbolio jėga. Jis įsirėžia kaip stigma ir mūsų smegenys analizuoja jį dar ilgai po to, kai paliekame muziejaus salę. Palyginkime su kitu, sąlyginai primityviu ir paprastu paveikslu - vaizduojančiu batelį («Shark-shoe»). Atrodo, kas gi čia tokio? Kur dar primityviau? Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Vyrai vargu ar numano, o moterys žino tiksliai iki skausmo, kad gražūs bateliai jų kojoms kaip kalinių kaladės, kaip kiniečių princesių bateliai, suspaudžiantys kaulus. Tarp kitko vyrai lengvai suvokia kai kurių damų-medžiotojų siekius. Aišku šiame paveiksle ironijos daugiau nei filosofijos, bet tai nesumažina jo privalumų. Kitas imbolinis Tatjanos Sokolovos paveikslas toli gražu ne ironiškas. Jis niūrus, kaip ir visas 20 amžius.

Paveikslo pavadinimas «The premonition of Munch (Portrait of the XX century)» - Edvardo Munko nuojauta arba 20 amžiaus portretas .jame pavaizduota figūra iš Edvardo Munko paveikslo „Riksmas“ nutapyto 19 ir 20 amžiaus sankirtoje.

Ir nors pats Munkas aiškino savo paveikslą kitaip, dailinkė Tatjana pamatė ir atvaizdavo figūrą, tapusią 20 amžiaus simboliu kito simbolio, koncentracijos stovyklos, mirties stovyklos Osvencime vartų fone. Siaubo išraiškos personažo iš Munko paveikslo veide ir genocido simbolio sujungimas perteikia niūrų ir teisingą 20 amžiaus paveikslą.

Suprantama, kad Osvencimas buvo pasirinktas tik kaip vienas iš eilės labiausiai atpažįstamų 20 amžiaus katostrofų simbolių, pradedant nuo turkų genocido armėnų tautos atžvilgiu, visų TSRS tautų atstovų,buvusių Gulage, genocido Kinijoje, Kambodžoje, Ruandoje, dviejų pasaulinių karų ir jų aukų.jei mes prisiminsime rašto ištakas, pastebėsime, kad dauguma raidžių pradžioje buvo pakankamai vizualiais simboliais. Tai liečia mums įprastus lotyniškus ir kirilicos , bei japonų, kiniečių ir egiptiečių hieroglifus. Dabar gi mes juos skaitome kaip raides ar žodžius, bet ne kaip simbolius.

Ir 21 amžiaus dailininkas bando simboliniais paveikslais atrasti suprantamą visiems meninę kalbą. Simbolinę 21 amžiaus esperanto kalbą. Aišku, esperanto kalbą žino ne tiek daug, egiptiečių hieroglifus galėjo skaityti tik raštininkai ir dvasininkai. Vienok, reikia nors pabandyti. Juk net senieji egiptiečiai stengėsi atiduoti savo vaikus mokytis skaityti ir rašyti hieroglifus, suprasdami, kaip tai svarbu. Šiuolaikinis menas (būtent menas, o ne prekės iš suvenyrų kiosko), - tai kalba, o ne ponų žvilgsnio pasaldymas ar komiksas parapijiečiams ant soboro sienos. Šiuolaikinį meną galima palyginti su fundamentaliuoju mokslu apie nematomą atomą, virusus ir taip pat nematomas didžiules juodąsias skyles. Šiuolaikinis menas dirba su nematoma siela, nematoma pasąmone, su tuo žmoguje, kas daro jį žmogumi, kas jį skiria nuo akmens ar tarakono.

Šiuolaikinis menas nėra paprastesnis nei šiuolaikinė fizika ar filosofija. Jei šiuolaikinis mobilusis telefonas ar automobilis prasideda nuo fundamentaliosios fizikos, o pilietinė laisvė ir teisės nuo fundamentaliosios filosofijos, tai ir šiuolaikinis žmogus neįsivaizduojamas be jo sampratos apie šiuolaikinį meną. Aišku,jei jis nori būti 21 amžiaus žmogumi, o ne įstrigti savo išsivystymu viduramžių ir inkvizicijos lygyje.

Jan Reoskin
(«Cosmo Lady» žurnalas, Ukraina)
Vertėjas Nijole Paskauskiene