Tatjana Sokolova: Menas - žodžio laisvė
Interviu LRT
Programa "Rusų gatvė" nukeliavo į Ukmergę susitikti su menininke Tatjana Sokolova (Akrolesta), kuri į šį miestą atsikraustė iš Rusijos. Labiausiai Tatjana vertina laisvę ir net atsisakė įgyti meninį išsilavinimą, kad nebūtų įstumta į akademinius rėmus.
Smart-art, Jazz-art, Light-art, Relax-art, Mini-art. Taip savo paveikslų žanrą apibrėžia Ukmergėje gyvenanti menininkė Akrolesta (Tatjana Sokolova). Jos kūrybą sunku priskirti konkrečiam meniniam stiliui. Greičiau tai sielos impulsas ir bandymas pasisakyti aktualiomis šiuolaikinės visuomenės temomis. Pati Tatjana taip pat nemėgsta įvaryti savęs į tam tikrus rėmus ir standartus, pasilikdama teisę į kūrybos laisvę.
„Man atrodo, kad menas yra žaidimas ir eksperimentas, bet daugelis apie tai pamiršta ir pradeda pasakoti „kaip reikia“, – atsidūsta menininkė. – Tai yra „profai - ne profai“, šie palyginimai – jų nuolat yra mūsų gyvenime, ir man kartais atrodo, kad žmonės kartais vaikšto su kokiu ūgio matuokliu, su kokiomis svarstyklėmis ir liniuote matuoja, kas turi didesnes lūpas, kas apie ką geriau žino. Visą laiką kažkokie palyginimai! Ir norisi kad būtų erdvę, kurioje to nėra. Tikrai laisva erdvė, nes laisvė visur ribota. Man menas yra žodžio laisvė“.
Tatjana Sokolova kilusi iš Čeboksarų. Ten ji ir baigė mokyklą su medaliu. Tada gavo aukštąjį išsilavinimą. Būtent alma-mater ji pirmą kartą susidomėjo vaizduojamuoju menu. Įdomu, kad tai įvyko Pedagoginio universiteto Filologijos fakultete.
„Aš ten susipažinau su pasaulio meno kultūra, nes tai buvo viena iš specialybių“, – sako Tatjana. – Mes turėjome nuostabią mokytoją, kuri su įkvėpimu kalbėjo apie visus žinomus menininkus. Ji, taip sultingai, tarsi spaustų apelsiną, kalbėjo apie visus šiuos paveikslus. Ji jais džiaugėsi ir skatino mūsų kūrybiškumą. Jai buvo įdomu, kad mes ne tik kalbėtume apie menininką, o bandytume kaip nors savo talentų pagalba sukurti žaidimą, pavyzdžiui, stalo žaidimo pagalba pasakoti apie Chagallo kūrybą. Visa tai man labai patiko, nes derėjo su mano kūrybine dvasia, vidine šerdimi.
Vienos kelionės po Europą metu Tatjana su vyru atsidūrė Ukmergėje. Sutuoktiniams iš Rusijos miestelis patiko. Čia jie nusprendė įleisti šaknis, ir čia vėliau gimė jų dukra. Aplinkos ir gyvenamosios vietos pakeitimas labai prisidėjo prie to, kad teptuką ėmėsi pati Tatjana.
„Iš pradžių tai buvo sielos impulsas“, – prisimena menininkė. – Aš visą laiką buvau kažkokiuose rėmuose: buto, namo, kasdienybės, žmonos rėmuose, mamos... Man norėjosi ištrūkti iš to ir rasti kažką sau, siela, kai esu be visų šių etikečių. Aš pradėjau lankyt meno mokyklą, bet ten vėl prasidėjo šios akademinės taisyklės ir pasakojimai, kaip turėčiau gyventi ir ką turėčiau daryti. Kadangi taip gyvenau 30 metų, pagalvojau: užteks! Vyras vertina mano barščius, vaikai vertina, ar aš gera mama, tėvai – ar teisingai padariau sprendima išvykdama. Na, kiek galima mane įvertinti? Aš manau, kad menas ne vertinimui, jo neteisia ir aš noriu kurti laisvą alternatyvų meną“.
Tatjana Sokolova "Rusų gatvė" programai pademonstravo įdomiausius savo darbus ir apšvietė, kuo Smart-art skiriasi nuo Jazz-art ir kitų krypčių.
„Štai čia yra „Smart-art“ serijos paveikslai“, – menininkė veda filmavimo grupę prie vienos iš sienų, kur eksponuojami jos darbai. – Tai kartais būna paveikslai-pokštai. Kartais paprasti lakoniški teiginiai. Pavyzdžiui, čia yra paveikslas, nupieštas pogimdyminės depresijos metu, kai supratau, kad moteris po gimdymo, kuri galvoja tik apie pieną, yra kaip pieno ąsotis, kaip indas, kuris neša, maitintoja. Iš principo ji neturi galimybės galvoti apie nieką kitą, todėl yra be galvos. Ir toks ąsotis-nėščia moteris, atsirado šių mano minčių dėka.
„Tai yra apie emocijų valdymą“, – rodo Tatjana kitą savo darbą. – Esmė ta, kad moteris yra kaip dinamitas ir tuo pačiu - žvakė. Ji gali ilgai tirpti ir tuo pačiu greitai sprogti ir sukelti daug triukšmo, kartais iš nieko.
Jei Smart-art remiasi menininkės idėja ir emocija, tai Jazz-art yra pasisakymai aktualiomis temomis. Kaip tai apytiksliai išreiškiama praktikoje, Tatjana pasakoja diskusijų apie feminizmą pavyzdžiu.
„Pavyzdžiui, aš pažiūrėjau filmą „Raudona tabletė“ apie feminizmą ir apie tai, kad reikia ginti ir vyrų teises. Iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Apsaugos reikia ne tik feministėms. Ir aš sugalvojau paveikslą, kuris yra eskizas "Feminizmo" objektui. Kalbama apie tai, kad feminizmo niekas neįvedė ir niekas jo neatšaukė. Nes mano vaikystėje buvo daug moterų su kočėlu ir keptuvėmis, kurios grasino savo vyrams. O vyrai buvo prispausti po padu, ir man atrodė, kad feminizmo visai nereikia ginti, nes moterys su kumščiais niekur neišnyko. Jos tiesiog sėdėjo virtuvėse ir nerodė nosies, o dabar išeina į mitingus. Tai ir yra visas skirtumas. O saugoti reikia ir vaikus, ir vyrus, ir visus. Tiesiog ginti žmogaus teises, o ne tik ką nors konkretaus“.
Tatjana Sokolova nebijo liesti ir aštrių politinių temų.
„Situacijos Ukrainoje laikotarpiu gimė toks „žalias žmogeliukas“, – demonstruoja ji dar vieną savo kūrinį. – Tai absoliučiai nemalonus žmogus, kuris vietoj galvos turi kiaurasamtį. Tai yra, jo smegenys ten neužsibūna, nes ten tik skylės. Kiaurasamtis yra šalmo simbolis, ir kartu - skylių pilnas šalmas. Tai yra, jo galvoje niekas neužsilaiko. Jis toks žalias ir nemalonus. Ir jei moteris gyvena su tokiu žmogumi, tada ji atsiduria už grotų. Jos akyje yra grotelės, o ji pati psichiškai ir psichologiškai yra už grotelių.
Be meninės, Tatjana taip pat turi nedidelę literatūrinę patirtį. Ji išleido keletą knygų vaikams rusų kalba.
„Aš jums jau pasakojau, kad turiu vaikų, ir jie mane įkvėpė kurti istorijas ir eilėraščius įvairiomis temomis. Todėl pradėjau išbandyti save vaikiškos iliustracijos žanre. Pavyzdžiui, parašiau įvairias trumpas humoristines istorijas apie mūsų katę ir pati jas iliustravau. Knyga atspausdinta stambiu šriftu, kad mūsų dukra, būdama dar maža, pati galėtų skaityti įvairius juokučius apie savo mylimą katę. Ji su susidomėjimu skaito, ką parašė jos mama “, - ne be pasididžiavimo sako Tatjana.
Tatjana su šeima visus šiuos metus net negalvojo kraustytis į Lietuvos sostinę. Jiems kaip tik patinka Ukmergės kompaktiškumas ir komfortas. Be to, čia yra pėsčiomis pasiekiama upė ir miškai . O gamta yra tai, kas labiau įkvepia menininkę ir pagimdo naujus paveikslus.
„Gamta yra ta vieta, kur ilsiuosi ir prisipildau energijos... Pasivaikščiojimai, pokalbiai su man svarbiais žmonėmis, su artimaisiais... Su žmonėmis, kurie sukelia naujų idėjų, minčių... Su vyru, su kuriuo galiu ką nors aptarti, generuoti idėjas. Kartais tai būna minčių lietus, kai bendraudami ir aptardami kokį nors straipsnį, knygą ar naujieną sugalvojame vaizdinį vaizdą ir kaip jį panaudoti pasakydami žmonėms, kas mums svarbu. Apie mūsų vertybes, apie tai, ką reikia saugoti ir į ką atkreipti dėmesį šiame pasaulyje“, – sakė menininkė laidoje „Rusų gatvė“.
Dmitrij Semionov, LRT
televizijos laida „RUSŲ GATVĖ“, 2021.11.28
(Vertimas - Vladislava Sokolova)